Laisvalaikis

Pirmas kartas – nuostabi pasaka

pazintysTamsu. Aplink taip tamsu. Tik pro mažytį langelį pirmas kartas skverbiasi blausi gatvės žibintų šviesa. Bet tas langelis toks nešvarus, apipuvęs. Ji sėdi kamputį ant mažos, aplūžusios kėdės. Tankiai alsuoja. Čia oras nešvarus, galima sakyti nėra kuo kvėpuoti. Jos drabužiai suplėšyti, plaukai sutaršyti, visa purvina. Kiek ji jau čia laiko? Ji pati net neprisimena. Lyg ir savaitė. Ar kelios dienos. Ar kelios savaitės. Jos galva tuščia. Maudžia visa kūną: nuo pat kojų pirštų iki smegenų. Skauda viską. Ne kartą ji mintyse maldavo mirties, bet jos maldų niekas neklausė. Balsas. Balsas jai sakė, kad jos jau laukia. Ten aukštai kur nėra skausmo. Kur nėra tamsos. Kur jos niekas neskriaustų. Kur ji galėtų pakilti ir niekad nenukristi. Ji matė. Matė angelą. Angelą raudonais sparnais.- Kodėl tavo sparnai raudoni?-klausė ji.- Jie permirkę krauju, Gabriele,-sakydavo jis. Aš nebegaliu pakilti. Žemėj sėdžiu, plasnoju sparnais. Man taip sunku. Ir staiga jis išnykdavo kaip ir atsiradęs. Ji likdavo vėl viena. Ašaros seniai apleido ją. Išdžiūvo. Čia tik ji. Ir jis. Tas, kuris myli ją labiau už gyvenimą. Už savo egzistenciją. –Paleisk mane,-maldaudavo ji. Aš juk nieko tau nepadariau. Stodavo ilga tyla. Atodūsis. Paskui žodžiai. Balsas. Girgždantis. Atrodo, pirmas kartas kad jis būtų tylėjęs visą gyvenimą ir dabar jo balsas būtų buvęs pažadintas iš po ilgo miego. Ilgos tylos. –Negaliu, Gabriele,-sakydavo jis. Tik tavo buvimo šalia pažintys dėka aš dar kvėpuoju. Tik tavo buvimo šalia dėka mano širdis dar plaka. Atleisk man. Ji jo dar nebuvo mačiusi. Nebuvo mačiusi to bejausmio veido, kuris ją pagrobė ir sugriovė jos gyvenimą. Tik buvo pajutusi jį. Jis tąkart buvo jai už nugaros. Ji jautė jo trūkčiojantį kvėpavimą. Nesveiką kvėpavimą. Lėtą ir trūkčiojantį. Jis ją gąsdino. Gąsdino labiau nei patys baisiausi žodžiai ar grasinimai. Todėl ji tik sugebėjo tylėti. Tylėti ir viskas. Net mintys ją apleido. Galva tuščia. Mirtina tyla. Tik jis, ji ir tas kvėpavimas. Jo pirštai. Ant jos kaklo. Vos vos priliesti prie jos dailaus kaklo. Kaulėti. Neapsakomai plonučiai ir kaulėti. Šiurkštūs. Labai šiurkštūs. Ką jis daro? Lyg ir masažuoja jos liaunus pečius. Pirštai tokie šalti. Gabrielę nupurto šaltis. –Šalta?-paklausia jis. Tyla. Keistas kvapas. Gabrielė masto ką jis jai primena. Kažkur jis uostas. Bet kur… Taip… o dieve… Tai.. Kapinių kvapas. Mirties kvapas. –Tu mane nužudysi?-klausia ji. Pirštai sustoja. Nebejuda. –Noriu pamatyti tave,-sušnibžda Gabrielė. Labai noriu. Kažkas sušlama. Kažkoks siluetas atsistoja prieš ją. Bet per tamsu. Ji nieko nemato. –Nematau tavęs,- Gabrielės balsas vos girdimas. Per tamsu. Čaižus garsas. Gabrielė užsimerkia. Kažkas dužo. Dulkės pakilo ir ji stipriai užsikosėjo. Pramerkė vieną akį. Paskui kitą. Dužo langelis. Tas pats mažytis, apipuvęs langelis. Dabar jau pazintys šviesiau. Siluetas priėjo visiškai arti jos. Ji mato jį iki liemens. Suplyšusios neapsakomos spalvos kelnės. Lyg ir juodos. Gal tamsiai rudos. O gal tamsiai mėlynos. Keista spalva. Bet jo kojos tokios plonos.- Kaip šakaliukai,-pasako Gabrielė ir šypteli. Šypteli tik lūpų kampučiais, nes oda tokia sausa…Jis lenkiasi. Kankinamai lėtai. Sunkiai. Atsiklaupia ant kelių. Gabrielė pramerkia ką tik užmerktas akis.- Ne toks kokį įsivaizdavai, Gabriele,-sušnabžda pirmas kartas dusliai jis. Gabrielė sustyra. Tokio vaizdo ji nesitikėjo. Net baisiausiam košmare nebuvo mačius. Jo veidas… Toks kaulėtas, lieknas. Skruostikauliai išsišovę. Nosis plona ir trumpa. Lūpos baltos kaip sniegas. Net papilkėjusios. O akys… Tokios kokių Gabrielė nebuvo mačiusi visą savo gyvenimą. Tokios neapsakomai liūdnos… Jų spalva irgi neapsakoma. Gabrielė net prisimerkė bandydama įžiūrėt kokios jos spalvos. –Kažkada jos buvo žydros kaip dangus,-prabyla jis. Kažkada… –Jos gęsta…-sušnabžda Gabrielė. Jo veidas toks purvinas.Bet protarpiais pasimato balta kaip pienas odos spalva. Toks pavargęs veidas. Atrodo, kad kas nors būtų lyg išsiurbęs syvus, visą gyvybę… –Galiu paliest tave,-paklausia Gabrielė. Tyla. Jis įdėmiai žiūri į jos akis. –Gerai. Jei tik tau ne šlykštu,- dusliai sušnabžda jis. Gabrielė pakelia savo mažutę ranką ir pirštų galiukais paliečia jo skruostą. Jis krūpteli. Gabrielė klausiamu žvilgsniu pažiūri į jį. –Kaip švelnu,- atsako jis ir jo veidą perkreipia šypsena. Niekada neesu to jutęs. Neesu jutęs tokio švelnumo. Jo skruostu nurieda ašara. Tokia skaidri. Mažutė. Bet Gabrielė pažintys pamato ją. Sukaupusi visas jėgas ji nusišypso ir paklausia :- Galiu… Galiu tave pabučiuot? Jis plačiai išplečia akis. Pasilenkia prie jos. Gabrielė suima delnais švelniai jo veidą ir prisiliečia savosiomis lūpomis prie jo lūpų. Laikas sustoja. Naktis nebekeičia pirmas kartas dienos ir diena nebekeičia nakties. Viskas išnyksta. Lieka tik jis klūpantis prie jos ir ji bučiuojanti jį. Jie taip ir lieka. Pamiršti viso pasaulio. Visų. Neapsakomai graži mergina ir kažkoks padaras savo rankomis apglėbęs ją. Dabar jie jau susijungė. Dabar tai nebe jis ir ji, o jie. Jie