Močiutės žiedą Aistė pasiėmė dar nepasibaigus laidotuvių dienai.
Pamačiau jį ant sesers piršto, kai vakare grįžome į močiutės namus ir pradėjome dėlioti nuo stalo likusį maistą į šaldytuvą. Senas auksinis žiedas su tamsiai raudonu akmeniu jai buvo šiek tiek per didelis, todėl Aistė vis pasukdavo jį delno pusėn.
– Kodėl jį užsimovei? – paklausiau.
Ji pažvelgė į savo ranką taip, tarsi tik dabar būtų prisiminusi žiedą.
– Močiutė paliko jį man.
– Kada?
– Ligoninėje. Prieš porą savaičių.
Nustojau lankstyti virtuvinį rankšluostį.
– Ji negalėjo palikti jo tau. Žiedą buvo pažadėjusi man.
Aistė pavargusiai atsiduso.
– Laura, tik ne šiandien.
– Aš nesiginčiju. Tik sakau, ką močiutė pati man pasakė.
– O aš sakau, ką ji pasakė man.
Žiedą prisiminiau nuo vaikystės. Močiutė jį mūvėdavo per visas šventes, net jei prie jo apsivilkdavo paprastą megztinį ir seną sijoną. Sakydavo, kad senelis nupirko jį už pirmąją rimtesnę algą. Po jo mirties žiedą nešiojo dar dažniau. Kai dėl artrito pirštai pradėjo tinti, laikė jį mažoje aksominėje dėžutėje prie lovos.
Prieš trejus metus, kai iširo mano santuoka, kelias savaites gyvenau pas močiutę. Vieną vakarą ji išėmė žiedą iš dėžutės ir padėjo man ant delno.
– Vieną dieną jis bus tavo, – pasakė. – Tik nenešiok jo kaip priminimo apie tai, kas baigėsi. Užsidėk tada, kai vėl patikėsi, kad gyvenime gali prasidėti kas nors nauja.
Po kelių dienų gavau jos atviruką. Jame buvo parašyta beveik tas pats. Atviruką iki šiol laikiau dokumentų dėžėje savo namuose.
– Turiu jos žodžius raštu, – pasakiau Aistei.
– O aš buvau šalia, kai ji pasakė man.
Sesers balse atsirado aštrumas, kurį abi atpažinome. Tai nebebuvo pokalbis apie žiedą.
Paskutinius dvejus metus močiute daugiausia rūpinosi Aistė. Ji gyveno tame pačiame mieste, todėl vežė pas gydytojus, pirko vaistus, tvarkė sąskaitas ir užsukdavo beveik kasdien. Aš gyvenau už šimto kilometrų. Atvažiuodavau savaitgaliais, užsakydavau maisto, mokėjau už dalį vaistų ir samdžiau moterį, kuri dukart per savaitę sutvarkydavo namus.
Žinojau, kad pinigai nepakeičia žmogaus, kuris trečią valandą nakties atsiliepia į telefono skambutį. Aistė taip pat žinojo, kad aš nuo močiutės nenusisukau. Vis dėlto nuo pat laidotuvių tarp mūsų tvyrojo nebylus skaičiavimas, kuri iš mūsų padarė daugiau.
– Jei močiutė persigalvojo, kodėl man nieko nepasakė? – paklausiau.
– Gal nenorėjo tavęs įskaudinti.
– O gal tu išgirdai tai, ką norėjai išgirsti.
Aistė nusimovė žiedą ir padėjo ant stalo.
– Pasiimk, jei tau taip svarbu. Aš jai dvejus metus padėjau ne dėl daiktų.
Tačiau žiedo nepaėmiau. Nenorėjau jo laimėti tokiu būdu.
Kitą rytą pradėjome tvarkyti močiutės miegamąjį. Mama buvo mirusi prieš aštuonerius metus, todėl mes su Aiste buvome artimiausios močiutės paveldėtojos. Testamente namas ir santaupos buvo palikti mums lygiomis dalimis. Apie papuošalus jame nebuvo parašyta nė žodžio.
Aistė rūšiavo drabužius, o aš peržiūrėjau siuvimo spintelę. Po sagų dėžute radau kelis receptus, senas garantijas ir per pusę sulenktą lapelį.
Ant jo buvo užrašytas Aistės vardas.
„Už viską, ką dėl manęs darai, savo žiedą palieku tau. Tu žinosi, kaip jį saugoti.“
Apačioje – močiutės parašas ir data. Lapelis buvo parašytas prieš vienuolika mėnesių, kai jos atmintis dar buvo visiškai aiški.
Tą pačią popietę iš namų atsivežiau savo atviruką. Padėjome abu pažadus ant virtuvės stalo.
Manasis buvo parašytas trejais metais anksčiau.
Aistės – vėliau.
Abu buvo močiutės ranka. Abu aiškiai kalbėjo apie tą patį žiedą.
– Vadinasi, ji persigalvojo, – pasakė Aistė.
– O gal tiesiog pamiršo, ką buvo pažadėjusi man.
– Tu pati sakei, kad tuo metu jos atmintis buvo gera.
– Būtent. Todėl ji turėjo žinoti, kad žiedas jau pažadėtas.
Aistė paėmė abu lapelius ir dar kartą perskaitė. Jos veidas buvo ne triumfuojantis, o sutrikęs.
– Gal ligoninėje ji man tai pasakė todėl, kad jau buvo parašiusi šitą raštelį.
– O gal žinojo, kad tu tikiesi ką nors gauti.
Vos ištarusi tuos žodžius pasigailėjau.
Aistė pakilo nuo stalo.
– Tu rimtai manai, kad dvejus metus keičiau jai sauskelnes dėl žiedo?
– Aš taip nesakiau.
– Pasakei pakankamai.
Ji išėjo, trenkdama lauko durimis. Likau viena virtuvėje su žiedu ir dviem rašteliais.
Vakare paskambinau tetai Danutei, vienintelei dar gyvai močiutės seseriai. Tikėjausi, kad ji žinos, kam močiutė iš tikrųjų ketino palikti žiedą.
– Man ji sakė, kad atiteks vienai iš jūsų, – atsakė teta.
– Kuriai?
– To nesakė. Tik skundėsi, kad abi dėl skirtingų priežasčių jaučiatės šeimoje nuskriaustos.
Paklausiau, ką ji turi omenyje.
Teta priminė laiką po mano skyrybų. Tada buvau įsitikinusi, kad viską gyvenime padariau ne taip: neturėjau vaikų, grįžau į nuomojamą butą ir beveik nebendravau su draugais. Močiutė bandė mane įtikinti, kad nutrūkusi santuoka nėra nutrūkęs gyvenimas. Žiedą ji man pažadėjo ne kaip palikimą, o kaip būsimos pradžios ženklą.
Aistei jį pažadėjo visai kitu metu. Sesuo jau buvo išsekusi nuo nuolatinės močiutės priežiūros. Jos vyras pyko, kad ji kiekvieną vakarą važiuoja į kitą miesto galą, o paauglė dukra priekaištavo, kad mamai močiutė svarbesnė už savo šeimą. Močiutė tai jautė.
– Ji sakė Aistei, kad žiedas bus jos, nes norėjo parodyti, kad mato, kiek ši dėl jos daro, – paaiškino teta. – Matyt, tą akimirką jai atrodė, kad tai vienintelis dalykas, kuriuo dar gali atsilyginti.
– Vadinasi, ji sąmoningai jį pažadėjo mums abiem?
– Elena kartais pažadėdavo tai, ko žmogui tuo metu labiausiai reikėjo. Galvojo širdimi, o ne testamentu.
Tai nebuvo atsakymas, kurio tikėjausi. Norėjau sužinoti, kuri iš mūsų teisi. Vietoj to sužinojau, kad močiutė abiem pasakė tiesą, kuri galiojo tą akimirką.
Po dviejų dienų Aistė grįžo tvarkyti namų. Kalbėjomės tik apie dėžes, baldus ir komunalinius mokesčius. Žiedas gulėjo virtuvės spintelėje, ten pat, kur jį palikome.
Galiausiai pasiūliau nuvežti jį įvertinti. Ne todėl, kad norėjau parduoti, o todėl, kad nežinomybė apie jo vertę dar labiau kaitino ginčą. Abi nuo vaikystės girdėjome, kad žiedas brangus.
Juvelyras pasakė, kad akmuo – granatas, o pats žiedas vertas maždaug šešių šimtų eurų. Ne turtas, dėl kurio vertėtų prarasti seserį, bet ir ne visai menkniekis.
– Gal parduodame ir pasidalijame? – paklausiau išėjusios į gatvę.
Aistė papurtė galvą.
– Senelis jį pirko močiutei. Jei parduosime, abi gausime po tris šimtus eurų ir nė viena nebeturėsime žiedo.
– Galėtume jį atiduoti tavo Emai, kai ji užaugs.
– Tada jis vis tiek liktų mano šeimoje. Tu po kelių metų galvotum, kad tave apgavau.
Ji buvo teisi. Net kilniausiai atrodantis sprendimas būtų turėjęs laimėtoją.
Pasiūliau žiedą laikyti pakaitomis – po metus pas kiekvieną. Aistė nusijuokė, bet ne iš linksmumo.
– O jei viena pamestų? Jei viena numirtų? Ar kiekvieną sausį pasirašytume perdavimo aktą?
– Tuomet ką siūlai?
– Nežinau.
Pirmą kartą nuo laidotuvių abi pasakėme tą patį.
Galiausiai žiedą padėjome į mažą banko seifą, kurį apmokėjome iš močiutės sąskaitoje likusių pinigų. Abi turėjome ateiti kartu, jei norėtume jį pasiimti. Tai nebuvo sprendimas. Tik būdas neleisti vienai kitai padaryti to, dėl ko vėliau gailėtumėmės.
Prie banko Aistė sustojo.
– Aš tikrai ja rūpinausi ne dėl žiedo, – pasakė.
– Žinau.
– Bet kai ji pažadėjo jį man, pirmą kartą per ilgą laiką pasijutau ne slaugytoja, o anūke.
Norėjau atsakyti, kad man žiedas irgi reiškė daugiau nei papuošalą. Jis buvo pažadas, kad po skyrybų mano gyvenimas nesibaigė. Tačiau supratau, kad Aistė tai jau žino. Kaip ir aš žinojau, kodėl žiedo reikėjo jai.
Močiutė paliko mums vieną žiedą ir du pažadus. Galbūt tikėjosi, kad pačios nuspręsime, kuris svarbesnis. O gal tiesiog nesuprato, kiek daug svorio gali turėti keli paguodai ištarti žodžiai.
Žiedas iki šiol guli seife. Mes su Aiste vėl kalbamės, tačiau apie jį beveik neužsimename. Abi laukiame sprendimo, kurio nė viena nenorime priimti pirmoji.
Kam, jūsų nuomone, turėtų atitekti žiedas – Laurai, kuriai jis buvo pažadėtas pirmiausia, ar Aistei, kuri išgirdo paskutinį močiutės pažadą ir rūpinosi ja iki pat mirties? O gal žiedą reikėtų parduoti ir pinigus pasidalyti?
Tai grožinė istorija. Veikėjai ir įvykiai įkvėpti tikrų gyvenimiškų istorijų.
