Sveikata

Gydytoja ginekologė apie pomenopauzinę hormonų terapiją

Menopauzė – tai moters menstruacijų nutrūkimas ir vaisingumo išnykimas. Nors menopauzė natūralus moters fiziologijos procesas, tačiau daugeliui moterų jo artėjimas kelia didelį nerimą. Gydytojos akušerės ginekologės Danutės Kanapeckienės teigimu, šio laikotarpio neverta baimintis, o visus jo simptomus, trikdančius moters gyvenimo kokybę, galima sėkmingai įveikti. Patyrusi specialistė pasakoja apie menopauzę, jos metu vykstančius pokyčius bei pataria, kaip maksimaliai sumažinti nemalonius pojūčius.

Pasak gydytojos, menopauzė dažniausiai prasideda apie 50-uosius metus, tačiau kartais jos pradžia gali būti ir nesulaukus 40-ties. Tai vadinama ankstyvąja menopauze. Ilgėjant gyvenimo trukmei, pomenopauzės laikotarpis sudaro apie trečdalį moters gyvenimo. Menopauzės pradžiai didelę reikšmę turi genetika, gyvenimo sąlygos, žalingų įpročiai (įrodyta didelė rūkymo žala), gyvenimo aplinkybės, nepakankamas fizinis aktyvumas, kai kurios ligos ir jų gydymo metodai.

Išsekus moters folikulų atsargoms ir nustojus funkcionuoti kiaušidėms, nebesintezuojamas pagrindinis moters hormonas – estradiolis, kurio stoka sukelia pomenopauzinį, kitaip – estrogenų stokos, sindromą. Jei menopauzės metu organizmas geba kompensuoti estrogenų stygių, moteris ryškesnių simptomų gali nejausti. Remiantis tyrimų duomenimis, pomenopauzinių simptomų nejaučia arba jaučia silpnus ketvirtadalis moterų. Tačiau trims ketvirtadaliams moterų pasireiškia vidutiniai arba ryškūs simptomai – karščio bangos, prakaitavimas, suintensyvėjęs širdies plakimas, nemiga, nervingumas, dirglumas, nuotaikų kaita ar net depresija. Dažnai dėl hormonų stokos poveikio centrinei nervų sistemai pastebimas ir libido (lytinio potraukio) sumažėjimas. Pasikeitus hormonų balansui sumažėja gleivių gamyba, jaučiamas makšties išsausėjimas, ji tampa jautri mechaniniam poveikiui, o tai lemia nemalonius lytinius santykius.

Estradiolis veikia ir kolageno sintezę. Jam sumažėjus, plonėja ir raukšlėjasi oda, dėl hialiurono rūgšties stokos ir vandens trūkumo jaučiamas ir jos išsausėjimas. Kolageno sintezės sutrikimas silpnina jungiamąjį audinį, neigiamai veikia raumenis, sąnarius, raiščius, kraujagysles.

Praėjus 5-10 metų nuo menopauzės pradžios, pasireiškia ir vėlyvieji jos simptomai. Sumažėjęs estrogenų kiekis lemia kaulų masės praradimą – osteoporozę, susijusią su ženkliai gyvenimo kokybę bloginančiais stuburo slankstelių ir šlaunikaulio lūžiais. Estrogenų stoka turi įtakos ir didesnei širdies bei kraujagyslių ligų rizikai.

„Svarbu, jog moterys suprastų, kad nepaisant menopauzės sukeltų pokyčių, gyvenimas tęsiasi. Jei vargina simptomai, dėl kurių blogėja gyvenimo kokybė, nedvejokite ir kreipkitės pagalbos į specialistus, nes pagalba šiuo gyvenimo laikotarpiu tikrai įmanoma“, – pataria D. Kanapeckienė.

Akušerės ginekologės teigimu, nors menopauzės simptomams palengvinti vis dar dažnai taikomas laipsniškas metodų principas – pradedama nuo polivitaminų, raminamųjų ar migdomųjų vaistų, vietinės estrogenų terapijos makšties kremais, tepalais ar žvakutėmis, ir tik jiems nepadedant skiriama pakaitinė hormonų terapija, remiantis naujausiomis rekomendacijomis, pomenopauzinę hormonų terapija rekomenduojama pradėti kuo anksčiau, vos tik pasireiškia gyvenimo kokybę bloginančių simptomų. Įrodyta, kad kuo anksčiau hormonai pradedami naudoti, tuo jų sukeliamas poveikis naudingesnis.

Pakaitinė hormonų terapija – estrogenų arba estrogenų ir progestagenų derinys, padedantis kompensuoti klimakteriniu laikotarpiu atsiradusį tiesioginį hormonų trūkumą. Individualiai kiekvienai pacientei pritaikyta hormonų terapija šiuo metu specialistų pripažįstama kaip veiksmingiausia pagalba menopauzės laikotarpiu. Pakaitinė hormonų terapija tinkamiausia jaunesnėms nei 60 metų moterims. Nors apie šį gydymo metodą vis dar sklando įvairūs mitai, naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad priklausomai nuo individualių organizmo savybių, parenkant optimalų gydymo režimą su optimalia pradžia (pirmaisiais metai po menopauzės) ir optimalia individualiai parinkta vartojimo trukme pakaitinės hormonų terapijos rizikos gali būti minimalizuotos, o suteikiama nauda maksimaliai padidinta. „Moterys, pradedančios vartoti hormonus, be abejo, turi būti supažindintos su galimais šalutiniais poveikiais, tačiau įvertinus įrodymais grįstus duomenis, galima teigti, kad menopauzės simptomų įveikimas pakaitine hormonų terapija, kai ji parenkama individualiai – veiksmingas ir saugus pasirinkimas, suteikiantis galimybę moteriai ir toliau džiaugtis sveiku bei kokybišku gyvenimu“, – sako patyrusi specialistė.

Gydymas individualiai parinkta hormonų terapija paremtas pagrindiniu farmakologiniu principu – kuo mažesne lytinių hormonų doze pasiekti maksimalų poveikį. Dažniausiai gydymas pradedamas skiriant minimalias hormonų dozes, jei poveikis yra per menkas, dozė pamažu didinama, kol pasiekiamas reikiamas rezultatas. Šia terapija gali būti sėkmingai koreguojamos visos pomenopauzinio sindromo sukeltos problemos. Tinkamai parinkta hormonų terapija efektyviai gydo vidutinius ir sunkius ankstyvuosius menopauzės simptomus, pomenopauzinę makšties atrofiją, užkerta kelia osteoporozės atsiradimui.

„Atlikti tyrimai įrodo, kad daugumai pomenapauzinio amžiaus moterų, ypač jaunesnėms nei 60 metų, pakaitinės hormonų terapijos nauda yra vienareikšmiškai didesnė už bet kokią galimą teorinę riziką. Tačiau kiekvienos moters situacija yra individuali, todėl pradedant gydymą, visada būtina pasitarti su gydytoju“, – baigdama pokalbį pabrėžia gydytoja Danutė Kanapeckienė.

Pranešimą paskelbė: Monika Vičkačkienė, UAB Northway medicinos centrai
Gydytoja ginekologė apie pomenopauzinę hormonų terapiją