Jau nuo senovės duona yra mėgstamiausias lietuvių kepinys, be kurio dažniausiai neįsivaizduojame savo pusryčių, pietų ar vakarienės bei šventinio stalo. Tai yra vienas iš seniausių žmonių valgių. Kai atsirado žemdirbystė, duona tapo reguliariu maistu, todėl nuo senovės ji yra labai branginama, garbinama, o duonos kepimo receptai būdavo perduodami iš kartos į kartą.
Jog lietuviai duoną gerbė, galima matyti lietuvių papročiuose, tautosakoje bei literatūriniuose kūriniuose. Duona ne tik būdavo pagarbiai išimama iš krosnies ir dedama ant stalo, bet ir valgoma pagarbiai, neišmetant duonos likučių. Bėgant laikui, duonos kepimo procesas supaprastėjo, jis tapo pramoninis. Tradiciškai paruoštos duonos kaina taip pat skiriasi nuo įprastai paruoštos. Tačiau jos svarba išliko iki šiol, o tradiciniai duonos kepimo būdai ir toliau yra saugojami, puoselėjami bei perduodami kitiems vykdant įvairias edukacines veiklas.
Senais laikais, duonos kepimo procesas būdavo ilgas ir varginantis. Duonos kepimas prilygo ritualui, nes duonos gamybos procesas užtrukdavo net keletą dienų. Duonos kepalai buvo daromi kuo aukštesni ir storesni. Kepalai būdavo gaminami įvairiausių formų, bet dažniausiai pailgi. Prieš pat kepimą ant pirmojo duonos kepalo buvo įspaudžiamas kryžius, o šonai pagražinami geometriniais raštais. Senais laikais, duona būdavo kepama pelenuose, o vėliau kepama puodo pavidalo krosnyje. Iškeptos duonos kokybė ir skonis priklausė ne tik nuo kepimo įgūdžių, krosnies ar grūdų, bet ir nuo taip puoselėjamų duonos kepimo ritualų.
Kalbant apie tradicinę duoną, tokia duona lietuviams pirmiausia asocijuojasi su juoda rugine duona. Tradicinės duonos kepimo būdas apima ruginių miltų tešlos rauginimą mediniame kubile ir kepimą ant žarijų ar krosnyje. Tokiai duonai naudojami ruginiai miltai, cukrus, vanduo, druska, savaiminis raugas ir kmynai. Tradicinei duonai gaminti naudojami tradiciniai gamybos metodai ir autentiška įranga.
