Sveikata

Italijos kultūros auksas – pica: istorija ir tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ receptas

Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nebūtų ragavęs Italijos kulinarinio šedevro – picos. Žinomo maisto tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorė Kristina Pišniukaitė-Šimkienė sako, kad pica – jos mėgstamiausias patiekalas, ir priduria, jog namuose ruošta pica asocijuojasi su švente. „Pica mūsų šeimoje reiškia šventinę vakarienę – ja mėgaujamės tikrai ne kasdien, bet kartais susikuriame mažą šventę“, prisipažįsta tinklaraštininkė

Gaminama iš aukščiausios kokybės ingredientų

Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, sako, kad picą galėtume pavadinti krosnyje keptu pikantišku itališku pyragu, kuris padengtas pomidorų padažu, sūriu ir kitais priedais, pavyzdžiui, kumpiu ar alyvuogėmis. Manoma, kad žodis pica yra kilęs iš itališkos žodžio, reiškiančio „tašką“. Originalo kalba jis rašomas „pizzicare“, o tai išvertus reiškia „prispausti“ arba „išplėsti“.

Kaip pasakoja V. Juodkazienė, pica – kaip ir kiti itališki patiekalai, gaminama iš aukščiausios rūšies ingredientų. O svarbiausia yra tinkamas tešlos paruošimas. Pasigaminti picos tešlai reikia vos kelių itin paprastų ingredientų: vandens, aukščiausios rūšies miltų, druskos, cukraus, mielių ir gero alyvuogių aliejaus. 

Dar vienas produktas, be kurio neįsivaizduojama pica, – sūris. Mocarela arba buffalomocarela, tradiciškai naudojama kepant itališkas picas, paprastai gaminima Neapolio apylinkėse. Tiesa, italai kepdami picas dažniausiai vadovaujasi taisykle „daugiau yra mažiau“. O viena populiariausių ir klasika jau vadinamų picų Italijoje – margherita. Ji gaminama iš naminio šviežių pomidorų padažo ir aukščiausios rūšies mocarelos.

Žinoma, pica – patiekalas, kurį kepant galima laisvai improvizuoti, todėl kartais jos pagardinamos ir kitais itališkais sūriais, pavyzdžiui: provolone, pecorino romano, ricotta ar scamorza. Gaminant picą labai lengva ieškoti naujų skonio derinių – telieka pasitekti fantaziją. Italai picas gardina ir įvairiausių rūšių virtais arba vytintais kumpiais, dešromis, alyvuogėmis, artišokais. Šis patiekalalas puikiai tiks, jeigu norėsite sunaudoti ir šaldytuve esančius kai kurių produktų likučius.

Kepama nuo akmens amžiaus

Pats žodis pica pirmą kartą buvo užfiksuotas dar 997 m., Gaetos mieste Italijoje. Vėliau jis paplito ir įvairiose centrinės bei pietų Italijos vietose.Įdomu dar ir tai, kad nors pica Italijoje buvo valgoma šimtmečius, tik po Antrojo pasaulinio karo, kai šis patiekalas išpopuliarėjo Amerikoje, ji tapo tokia ikoniška ir pačioje savo gimtinėje.

Kaip sako ekspertė, pica nuo akmens amžiaus buvo vienas pagrindinių šio regiono patiekalų: ankstyviausia picos forma buvo duona, kepta ant ugnimi įkaitintų akmenų ir pagardinta įvairiausiais priedais. Įdomu dar ir tai, jog sakoma, kad idėja kepti plokščią, picos formos duoną kilo graikams: šis patiekalas buvo paplitęs mažiau pasiturinčiose šeimose, mat iškepti picą nereikėjo nei daug įmantrių produktų, nei laiko, nei pinigų.

Vis dėlto modernusis picos variantas, toks, kokį jį valgome dabar, atsirado Neapolyje.  2009 m., Italijos prašymu, neapolietiška pica buvo įregistruota Europos Sąjungoje kaip tradicinis, autentiškas itališkas patiekalas, o 2017 m. jos gaminimo menas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Nesunku pasigaminti namuose

Tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorė ir itališkos virtuvės gerbėja Kristina Pišniukaitė-Šimkienė prisipažįsta, kad pica – mėgstamiausias jos šeimos narių patiekalas. Šį patiekalą namuose išsikepti nėra sudėtinga ir taip padaryti lengvai gali kiekvienas.

„Kepti picą yra puiki proga sukurti skaniausius itališkus skonius su autentiškais produktais. Gerai picai nereikia daug – svarbiausia savo rankomis pagamintas picos padas, naminis pomidorų padažas ir patys kokybiškiausi priedai ant viršaus. Savo picą gardinau Buffalo mocarelos sūriu – jis yra kremiškesnis ir aromatingesnis už karvės pieno mocarelą, Milano saliamiu bei, žinoma, tikru parmezano sūriu“, – sako tinklaraščio autorė.

Šįkart K. Pišniukaitė-Šimkienė siūlo namuose pasigaminti labiau sumodernintą, pritaikytą šiuolaikiniam, skubančiam žmogui picos variantą.

„Šios picos principas yra toks – kepame vieną didelę kvadratinę picą, iškepusią supjaustome gabalėliais ir mėgaujamės visi kartu. Tokia pica atstoja maždaug keturias porcijas, tad jos užtenka visai šeimai arba nedidelei draugų kompanijai“, – pasakoja žinoma tinklaraštininkė ir dalijasi picos receptu.

Vienos skardos pica

Picos padui reikės:

500 g kvietinių miltų

300 ml šilto vandens

5 g sausų mielių

1 a.š. cukraus

1 a.š. druskos

2 v.š. alyvuogių aliejaus

Pomidorų padažui reikės:

200 g pomidorų savo sultyse

1 skiltelės česnako

Druskos, pipirų

1/2 a.š. džiovinto baziliko

1/2 a.š. džiovinto raudonėlio

Picos priedams reikės (surašau, ką naudojau aš, bet su priedais drąsiai eksperimentuokite):

2 vnt Buffalo mocarelos

100 g Milano saliamio

Kelių pievagrybių

Vyšninių pomidorų

Parmezano sūrio

Žiupsnelio džiovinto raudonelio

Žiupsnelio džiovinto baziliko

Gaminame:

1. Ruošiame tešlą: šiltame vandenyje ištirpiname mieles ir cukrų. Miltus sumaišome su druska. Prie miltų pilame alyvuogių aliejų ir vandenį. Tešlą minkome rankomis. Jei ji limpa prie rankų, beriame dar šiek tiek miltų. Tešlą perkeliame į dubenį, uždengiame švariu rankšluostėliu ir paliekame šiltoje vietoje valandai, kol tešla pakyla. 

2. Ruošiame padažą: Visus jo ingredientus sublenderiuojame. 

3. Orkaitę įkaitiname iki 260 laispnių su vėjelio funkcija.

4. Didelę kepimo formą ištepame aliejumi. 

5. Į kepimo formą dedame pakilusią tešlą, rankomis patempdami ir paminkydami suformuojame didelį picos pagrindą pagal naudojamos formos dugną.

6. Ant picos pagrindo pilame pomidorų padažą, tolygiai paskirstome.

7. Dėliojame priedus – mocarelos gabalėlius, salami, pievagrybių griežinėlius ir perpus perpjautus vyšninius pomidorus. 

8. Ant viršaus užtarkuojame parmezano, beriame šiek tiek raudonėlio ir baziliko. 

9. Picą dedame į orkaitę (šiek tiek aukščiau nei per vidurį) ir kepame apie 12-15 minučių, kol tešla iškepa, o viršus gražiai apskrunda. 

10. Iškepusią picą supjaustome kvadratiniais gabalėliais, ant viršaus pabarstome šviežių baziliko lapelių. Skanaus!

Pranešimą paskelbė: Gabrielė Valaitytė, UAB „Publicum“
Italijos kultūros auksas – pica: istorija ir tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ receptas