„Kuomet laukiame gražiausių metų švenčių, pastebiu, kad žmonės nori daugiau fizinio bendravimo, pokalbių tarpusavyje ir diskusijų su bendradarbiais“, – sako Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, paklausta, kaip darbas per pandemiją namuose pakeitė bendravimą tarp kolegų, psichologinį klimatą kolektyvuose.
Virtualūs posėdžiai
„Kas savaitę kiekvienai kuruojančiai sričiai skiriu po valandą: tai sveikatos, kultūros, ikimokyklinio ugdymo, viešosios tvarkos klausimams. Turime nuolatinius posėdžius nuotoliniu būdus. Kalbant apie sveikatos sritį, jei sprendžiamas klausimas siejasi su ligoninėmis ar poliklinikomis, visada noriu, kad prisijungtų ir vadovai arba jų atstovai. Jiems nereikia važiuoti į savivaldybę, parkuotis, sugaišti papildomai laiko kelionei. Galime greituoju būdu susijungti ir išspręsti iškilusius klausimus. Savivaldybės specialistai irgi džiaugiasi, kuomet reikia paruošti įvairius dokumentus, kartais likus namuose lengviau susikaupti ir efektyviau atlikti darbus“, – nuotolinio darbo privalumus vardija vicemerė E.Tamošiūnaitė.
Jos teigimu, nuotolinis darbas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Kai reikalingas spartumas, nuotoliniai posėdžiai leidžia reaguoti itin greitai, susijungti internetinėmis technologijomis ir nedelsiant išspręsti problemą. Bet jeigu kalbama apie tam tikras strategijas, didesnius pokyčius, gyvas kontaktas bei gyvai vykstantis posėdis, vicemerės įsitikinimu, visada efektyvesnis. Kai kuriuose posėdžiuose, ypač kurie susiję su lėšų skirstymo klausimais, vicemerė dalyvauja gyvai.
„Mano darbas yra nuolatinis judėjimas. Kalbant apie mano kuruojamą sveikatos apsaugos sektorių, daug važinėju po gydymo įstaigas. Kartais, jeigu reikia pasitarti, pasižiūrėti, kaip sekasi medikams, daug efektyviau pas juos nuvažiuoti. Tuomet lengviau priimti tam tikrus sprendimus. Būna geresnis ir bendradarbiavimas su vadovais. Todėl vienas mano darbinių principų – ne įstaigų vadovus kviesti į savivaldybę, bet pačiai nuvažiuoti į ligoninę ar polikliniką“, – pasakoja sostinės vicemerė.
Darbo valandų neskaičiuoja
„Pirmiausiai yra vertinamas rezultatas, o ne tai, ar fiziškai esi savivaldybėje, ar dirbi nuotoliniu būdu“, – sako vicemerė E.Tamošiūnaitė.
Jos teigimu, galimybė diferencijuoti, kada nori dirbti iš namų, kada darbovietėje – patogu ir naudinga. Ypač dabar, kai kyla problemų su viešuoju transportu, o miesto kelius sukausto nepavydėtinos eismo sąlygos. Be to, ne visi gyvena miesto centre, daug darbuotojų įsikūrę užmiestyje. Tad nuotolinis darbas leidžia patogiai susireguliuoti darbo grafiką, taupant nervus bei išvengiant stresinių situacijų.
„Vilniaus miesto savivaldybė nuotolinį darbą yra įteisinusi nuo 2018 metų sausio pirmos dienos. Dar iki pandemijos mūsų darbuotojai galėjo dirbti nuotoliu. Žinoma, yra nustatyti tam tikri reikalavimai, patvirtinta aiški tvarka. Jeigu yra ekstra atvejis ir reikia būti darbe fiziškai, darbuotojas, jei neklystu, per valandą pusantros turi atvykti, turi reaguoti į telefono skambučius, į elektroninius laiškus. Nuotolinis darbas nėra tavo buities tvarkymas. Bet kaip darbe yra pietų metas, kavos gėrimui ir poilsiui skirtos kelios minutės, taip žmogus ir namuose gali išgerti kavos ar pailsėti“, – akcentuoja vicemerė.
Paklausta, kaip pandemija ir darbas iš namų pakeitė darbuotojų tarpusavio santykius, vicemerė pastebi, kad laukiant gražiausių metų švenčių, žmonės trokšta daugiau fizinio kontakto: pokalbių tarpusavyje, diskusijų su bendradarbiais.
„Kai dažnai kyla klausimų jau pasibaigus darbo valandoms, drąsiai galiu paskambinti kolegai ar parašyti elektroninį laišką. Dabar socialinėse platformose sukuriamos uždaros žmonių grupės, kur mes greituoju būdu susirašome ir atsakome vieni į kitų klausimus. Yra daug priemonių, kuomet galime dirbti efektyviai ir, sakau, darbo valandos jau nelabai galioja, žmonės įpratę reaguoti čia ir dabar. Esame išmokę greitos reakcijos, kurią tikriausiai sustiprino pandemija, kai nebuvo galima atidėti sprendimų, juos reikėjo priimti tuoj pat. Tie dveji didelių iššūkių metai pakeitė mūsų darbinius įpročius“, – sako vicemerė.
Trukdė ir vaikai, ir šaldytuvas
Kitokią nuomonę apie nuotolinį darbą turi Lietuvos savivaldybių asociacijos Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas bei Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
„Pasiilgome vieni kitų bendravimo. Galbūt žmonės suprato, kad buvimas namuose nėra vienas lengviausių būdų dirbti. To neišbandžius, atrodo, kad labai gerai namuose, nes niekur nereikia kelti kojos. Bet grįžę į darbą dauguma reagavo priešingai: pasakojo, kad trukdė vaikai, neišėjo susikaupti, visą laiką norėjosi valgyti. Neseniai lankiausi Punske (Lenkijoje), jie ten dirba iki tam tikros valandos, o po to keliauja namo nuotoliniam darbui. Iš to galima daryti išvadą, kad nuotolinis darbas yra tik iš bėdos, nes tikrai neigiamai paveikė ir bendravimo prasme. Žmonės prarado komunikacinius įgūdžius pasitarimų metu. Vienareikšmiškai – geriau dirbti tiesiogiai“.
Nuotoliniu būdu Jurbarko rajono meras dirbo tik savaitę, kuomet buvo susirgęs kovidu. Pasak jo, buvo sudėtinga, tad nuo to laiko niekada nedirba nuotoliniu būdu. Jo teigimu, namų aplinka ir darbas – sunkiai suderinami vien dėlto, kad darbinę įtampą geriau reikia palikti darbo vietoje – kam ją neštis į namus.
Komentaras
Psichologas psichoterapeutas Gediminas Navaitis:
– Vieniems žmonėms pandemijos apribojimo elementai buvo visai priimtini, kitiems – sukėlė atitinkamų problemų. Tikėtina, kad daugiausia jų atsirado vaikams ir paaugliams, kuriems socialiniai įgūdžiai itin svarbūs. Kada jų įgyjimas apsunkintas, natūralu, kad jie jaučiasi blogai ir patiria atitinkamų sunkumų. Kalbant apie darbo sritį, vėlgi dalyje organizacijų pandeminiai iššūkiai nesukėlė problemų. Bet sugebėjimas ignoruoti dalies žmonių problemas, deja, mūsų visuomenėje yra pakankamai paplitęs ir būdingas.
Pateikčiau paprastą pavyzdį – laikrodžio sukiojimas keičiant žiemos laiką į vasaros, ir atvirkščiai. Sakoma: „Kas čia per problema – žmonės greitai prisitaikys!“ Taip, didžioji dalis per dvi savaites prisitaiko, bet kai kuriems adaptacija užtrunka ir mėnesį. Tačiau ramiai nurašoma, kad maždaug 20 procentų žmonių turės keblumų, papildomo streso prisitaikant. Šis pavyzdys mums yra kaip iliustracija požiūrio į pandemijos, karo ir net kainų kėlimo situacijas. Pajuokaudamas ir labai rimtai sakau: kada būna Vyriausybės valanda, norėčiau, jog kas nors užduotų klausimą, o kas yra daroma, idant būtų sumažintas streso lygis visuomenėje. Vien tokio klausimo uždavimas atkreiptų dėmesį, kad reikia imtis kokių nors veiksmų. Tvarka atsiranda, jeigu kas nors daroma. Šiukšlės dauginasi savaime. Lygiai toks pats principas galioja kalbant ir apie psichinę sveikatą bei dvasinę visuomenės gerovę.
Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“
