Psichologinius sunkumus vaikams padeda spręsti psichoterapinė technika, kurios efektyvumas įrodytas daugeliu mokslinių tyrimų. Psichologė psichoterapeutė, žaidimo terapeutė Dalia Guzaitienė pataria, kaip ugdyti vaiko psichologinį atsparumą ir sveikos gyvensenos įpročius ne pamokslaujant, o pasitelkiant įvairius žaidimus.
Kalba elgesiu ir žaidimu
„Žaidimų terapija – vaikams pritaikyta psichoterapijos kryptis, kurių kalbos centrai ir jausmų suvokimas dar tik formuojasi. Vaikai kalba elgesiu ir žaidimu“, – aiškina psichologė psichoterapeutė, žaidimo terapeutė Dalia Guzaitienė.
Taigi suaugusieji atvykę į konsultacinius užsiėmimus bendrauja šnekėdamiesi, o vaikai jautrumo taškus parodo žaisdami.
„Vaikas žaisdamas gali parodyti ir atskleisti, kaip jaučiasi, kas jam geriau ar blogiau sekasi, kokie jo poreikiai. Štai iškrovos žaidimai padeda išlieti emocijas, atsikratyti susikaupusio pykčio saugiai“, – aiškina D.Guzaitienė. Mat žaidimų specialistas suprasdamas vaiko emocijas čia pat jas ir atskleidžia, o vaikas tuo metu natūraliai bręsta emociškai.
Žaisdami vaikai gyja
Psichoterapeutė sako, jog žaidimas vaikui – pati tinkamiausia ir natūraliausia forma suprasti gyvenimo taisykles ar išgydyti psichologines traumas. Be to, formuojasi mažylio pasitikėjimas savimi. „Žaisdami vaikai nepatiria įtampos, kuri gali slėgti mokantis. Nebaisu suklysti, o tai padarius – tik iš to pasijuokti. Be to, kaip ir psichoterapijoje svarbiausią gydomąją galią žaidimų terapijai suteikia užmegztas ryšys, o ne pats veiksmo turinys.
Vaikas jaučiasi, kad yra priimtas ir suprastas. Tik tada galima spręsti emocinius sunkumus ir tobulėti“, – sako psichologė ir priduria, jog nereikėtų stebėtis, jei psichoterapinio seanso metu su vaiku visą valandą tiesiog žaidžiamas futbolas. Svarbiausia čia ne kritikuoti, pamokslauti ar mokinti, o nuoširdžiai su juo pažaisti. Manote, jei tik tiek – tuomet tėvai patys geriausi psichologai?
Pasirodo, kasdienybėje pritaikyti praktinius užsiėmimus nėra lengva užduotis. Tam specialistai kremta sudėtingus mokslus. Tačiau tėvams stengtis susikalbėti su vaiku, atliepti jo poreikius ir ugdyti emocijas – svarbi užduotis. D.Guzaitienė sako, jog viso to laimėjimas – kokybiškas laikas drauge.
Svarbiausia – nepertraukiamas dėmesys
„Žaidžiant svarbiausia vaikui rodyti nepertraukiamą dėmesį. Tai kaip augalui saulė ir lietus. Tai – priimtiniausia meilės forma, ką suaugęs gali jam duoti“, – akcentuoja žaidimo terapeutė. Juk dažnam dėl laiko stygiaus, darbų gausos, namų ruošos ar šeimoje dėmesio reikalaujančių kitų šeimos narių to kokybiškai atlikti nepavyksta tiesiog fiziškai.
„Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikui atiduoda visą laiką, bet mažyliui žaidimų vis negana. Tokiu atveju siūlau atkreipti dėmesį į praleidžiamo laiko kokybę. Jei žaidžiant viena ranka maišoma košė ar atliekami kiti buities darbai, žaidimą pertraukia telefono skambutis, vaikas išsiblaško ir nepajaučia šimtaprocentinio tėvų susitelkimo tik į jį vieną“, – pastebi psichologė. Kita vertus, pakliūti į vaikų norų žabangus galima taip pat lengvai, kaip ir sugriauti paties žaidimo magiją. Dažnas pritars – vaikai turi puikią savybę imti tiek, kiek duodama, todėl įsisukti į žaidimus tėvams nesiūloma. Specialistė sako, mažiesiems nenutrūkstamo žaidimo valandėlės pakaktų vos kartą per savaitę. Teigiamai vaiko emocinei raidai atsilieptų ir penkiolika minučių per dieną palepinimas kokybišku žaidimu, skirtu tik jam vienam.
Žaisti be pamokymų
Tačiau skirti laiko žaidimams – tik pusė darbo. Specialistė primena, jog svarbu, kad vaikui šis malonus procesas nebūtų maišomas su mokomąja gaidele. Mat mažieji, vos pajutę suaugusiųjų norą pamokinti, užuodžia tai iš tolo. Taigi iš pažiūros draugiškas suaugusiųjų nusiteikimas pažaisti gali būti demaskuotas bematant.
„Žaidžiant vos pradėję prašyti vaiko išvardinti spalvas ir taisyti jį suklydus, net nepastebėsite, kaip žaidimas baigsis. Vaikas pajus, jog iš jo atimamas žaidimas, o vietoje to pakišamos pamokos“, – įspėja psichologė.
Žaisti, bet išlaikyti autoritetą
Informacijos gausa, kaip teisingai ugdyti vaikus, dažną supainioja. Jei viena auklėjimo metodika siūlo su vaikais kalbėti ir bendrauti kaip su suaugusiais jų nesumenkinant, kita teorija sako kalbėti vaikų kalba, žaidimo forma. D.Guzaitienė pataria laviruoti ir rasti balansą, kada surimtėti, o kada prie vaiko prieiti žaismingai.
„Metodikos dažnai tėvus apriboja, tačiau esu įsitikinusi, jog visais atvejais tėvai turėtų prie vaiko prieiti maloniai. Mažyliui reikia ribų nubrėžimo, tačiau jos turėtų būti pamokomojo, o ne pikto tono. Tarkime, valantis dantis žaidimais užsiimti nesiūlyčiau, o tiesiog nedaugžodžiaujant išlaikyti autoritetą. Aiškinamųjų ilgų litanijų trimetis nei supras, nei išgirs. Vaikas supras tik viena – ant jo kažko pyksta“, – įsitikinusi D.Guzaitienė ir pataria tėvams naudoti neverbalinę kalbą. Mat vaikai nuolatinius suaugusiųjų reikalavimus linkę ignoruoti, todėl švelnus apkabinimas ir nusileidimas iki mažylio akių lygio veiksmingesnis nei keli pakartotiniai prašymai.
Sopulį gydyti žaidimu
Vaiką ištikus emocinei perkrovai svarbu parodyti, kad supranti vaiko liūdesio ar pykčio keliamą sunkumą, palaikyti jį įvardijant emocijas. Padėti nurimti gali dėmesio atitraukimas ir jo sukoncentravimas į kitą patrauklų objektą, pavyzdžiui, parduotuvėje vaikui galima pasiūlyti pasižiūrėti plaukiojančių žuvų.
Motiniški instinktai dažnai patys pasufleruoja, kaip padėti vaikui išgyventi emocinę perkrovą, todėl D.Guzaitienė pataria tėvams nežaboti savų patikrintų metodų (jei jie vaikui tinka ir nėra išreiškiami per smurtą). Mat tėvai dažnai patys intuityviai žino išeitį, tegu ji ir ne pati žaismingiausia.
Verta žinoti:
Žaidimų specialistė tėveliams siūlo prisiminti savo vaikystės žaidimus, kas jus labiausiai džiugino ir ką darydami jautėtės labiausiai artimi su tėvais. Paprastai geriausių įvertinimų sulaukia seniausi ir populiariausi žaidimai.
Mažiems vaikams patinka žaisti pasikartojančius, ritminius, žaidimus, taip pat svarbu fizinis kontaktas, kūno šiluma, kutenimas, judesys. Tūkstančio metų išmintis sudėta į paprasčiausius viru viru košę, katu katu katutes.
Vaizduotės ar vaidmenų žaidimas skatinamas ikimokykliniame vaikų amžiuje. Taip vaikai mokosi išreikšti ir reguliuoti emocijas, suprasti ir priimti pasaulį. Pirmieji vaidmenų žaidimai tinka maisto tema, vėliau juos galima išplėsti iki žaidimo į parduotuvę ar kavinę, kai prijungiamas pinigų skaičiavimas.
Tarp kitko:
Šiandieninė mada – skaitmeninė vaikystė. Latvijos tyrėjų duomenimis, 5 iš 7 vaikų iki trejų metų jau naudojasi technologijomis ir beveik pusė jų ilgiau nei valandą per dieną.
Visi (99 proc.) 4-8 m. vaikai naudojasi technologijomis ir 4 iš 5 vaikų jas naudoja ilgiau nei valandą per dieną, o 1 iš 6 vaikų ilgiau nei tris valandas per dieną. Dažniausiai siekiama, kad taip vaikas būtų užimtas, o tiksliau – netrukdytų. Beje, senoji žaidimo kultūra miršta, o vaikų sveikata dėl mažo judrumo prastėja.
Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“